skrūpsoti

skrūpsóti, skrū̃pso, -ójo intr. 1. impers. DŽ, Snt rūpėti, būti neramu, baisu: Sužinojau, kad mama serga, tai dabar man skrū̃pso ir skrū̃pso Gs. Mažą iškadą padariau, o dabar skrūpso, kad nesibartų Kt. Man visą laiką skrūpsójo, kad kas judu neišgąsdintų Žvr. | refl. J.Jabl, Šn: Bijot labai nebijau, ale vis man skrūpsosi, kai pro ten einu Ss. Man vis skrū̃psosi, ar ko nepamatysiu girioj Alk. 2. būti neramiam, baimintis: Jis skrūpso, galvą parėmęs ant alkūnės J. 3. prk. tūnoti, glūdėti (apie baimę, neramumą, rūpestį): Jis jausdavo skrūpsant krūtinėje dilginantį knietulį rš. Skrūpso jo baimė, kad tik nereikėtų ir man tokio egzamino laikyti KlbV99.

◊ širdìs (šìrdį, ant širdiẽs) skrū̃pso neramu, baisu, liūdna: Širdìs skrū̃pso, einant par ledą, kad neišvirstumei J. Širdìs skrūpsójo, kad sūnų į vaiską nepaimtų J. Man ant širdiẽs skrū̃pso Lp. Brolis numirė, dabar man širdį skrū̃pso Lp.